1Todėl palikę pradinį Kristaus mokslą kilkime į tobulumą, užuot vėl dėję pamatus iš atsivertimo nuo negyvų darbų, iš tikėjimo Dievu, 2iš mokymo apie krikštus, rankų uždėjimo, mirusiųjų prisikėlimo ir amžinojo teismo. 3Jei Dievas duos, ir tai padarysime.
4Kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangaus dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais, 5patyrė gerąjį Dievo žodį bei būsimojo amžiaus galybę 6ir nupuolė, tų nebeįmanoma iš naujo atgaivinti atsivertimui, nes jie sau kryžiuoja Dievo Sūnų ir išstato jį paniekai. 7Jeigu žemė sugeria dažną lietų ir iš jos prasikala želmenys, naudingi tiems, kurie ją dirba, tai ji susilaukia Dievo palaimos, 8bet jeigu ji teželdo erškėčius bei usnis, tai ji niekam tikusi, ant jos krinta prakeiksmas, ir galiausiai ji bus išdeginta.
9Nors šitaip kalbame, bet jums, mylimieji, tikimės geresnių, į išganymą vedančių, dalykų. 10Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui, kai tarnavote ir tebetarnaujate šventiesiems. 11Todėl mes trokštame, kad kiekvienas iš jūsų rodytų ankstesnį uolumą, idant ištobulintų viltį iki galo, 12kad neaptingtumėte, bet būtumėte sekėjai tų, kurie tikėjimu ir ištverme paveldi pažadus.
Dievo priesaika
13Kai Dievas davė Abraomui pažadus, neturėdamas kuo aukštesniu prisiekti, jis prisiekė savimi 14ir tarė:
Iš tiesų, aš laiminte palaiminsiu tave,
dauginte padauginsiu tave.
15Ir Abraomas, kantriai laukdamas, gavo, kas buvo pažadėta. 16Žmonės prisiekia aukštesniais dalykais ir kiekvieno ginčo pabaigoje patvirtinimui imasi priesaikos. 17Todėl Dievas, norėdamas stipriau pabrėžti pažado paveldėtojams savo valios pastovumą, pridėjo priesaiką. 18Tad du nekintami dalykai, kuriuose neįmanoma, kad Dievas meluotų, tvirtai guodžia mus, ieškančius prieglobsčio mums duotoje viltyje. 19Ji mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis pro uždangą vidun, 20kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus, tapęs amžiams vyriausiuoju kunigu Melchizedeko būdu.
